kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Pietaris


Vincas Pietaris (1850–1902) – rašytojas, publicistas, lietuvių literatūros istorijai svarbus kaip pirmojo lietuviško romano autorius. Priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Svarbiausiu laikomas jo veikalas
Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje išleistas jau po autoriaus mirties, 1904 m. (JAV). Įdomu, kad pirmasis lietuvių kalba rašytas romanas yra ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis.
Pietaris gimė 1850 m. spalio 9 d. (senuoju stiliumi – rugsėjo 27 d.) Žiūrių-Gudelių kaime (buv. Vilkaviškio apskrityje). Nuo 1859 m. lankė Pilviškių pradžios mokyklą, vėliau – Marijampolės apskrities mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. Nuo 1870 m. iki 1875 m. mokėsi fizikos ir matematikos Maskvos universitete, kurį baigęs priimtas į Medicinos fakultetą (studijavo iki 1879). Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį Pietaris praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo susituokęs su ruse Marija Nikolajevna Kosovič, su kuria turėjo šešis vaikus. Mirė 1902 m. spalio 3 d.
Nors ir gyveno svetur, lietuvių kultūriniame gyvenime dalyvavo – savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose spaudos leidiniuose (
Varpe, Ūkininke, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje, Tėvynės sarge, Žinyčioje ir kt.). Publicistiniai Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, todėl jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi. Apie jį kaip publicistą ir rašytoją daugiausiai sužinota po mirties. Studijų Maskvos universitete metu didelę įtaką jo idėjų formavimuisi padarė bičiulystė su Jonu Basanavičiumi. Kartais manoma, kad Pietario romano ir kitų tekstų atsiradimo priežastimi galėjo tapti būtent nostalgija gimtajam kraštui, mat gyvendamas toli nuo tėvynės net neturėjo su kuo pasikalbėti apie gimtąją žemę.
Pietario kūryba labai įvairi: skiriasi ne tik žanrai bei temos, bet ir meninis lygis, gausu skirtingų idėjų. Tačiau dominuojanti tema – rūpestis lietuvių kultūra, kalba, jos aukštinimas, tėviškės budinimas, lietuviškumo problemų svarstymas. Pietario tekstuose nemažai romantinės literatūros ypatumų: tautos praeities sudvasinimas, liaudies kūrybos ir palikimo akcentavimas. Praeitis idealizuojama, ji kur kas svarbesnė nei suprastėjusi dabartis. Pietaris svarsto lietuvių tautos genezę, lietuvių žemių ribas. Jam Lietuva – šlovinga daugiažemė valstybė, išsiplėtusi tiek į rytus, tiek į vakarus – Prūsiją. Istorinis Pietario jausmas susijęs ir su suaktyvėjusiais bei pagausėjusiais XIX a. etnografijos tyrimais, kolegos ir bičiulio Basanavičiaus darbais. Laiške Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui Pietaris yra rašęs: „Ta mūsų senovė ir šiandien stovi kaip mįslis neatmintas, ir mes iš savo rankų išleidžiame neatsargiai ir paskutinius ženklelius, kurie turėtų mums šiek tiek pritarti, išrišant šitą klausimą apie mūsų senovę, senovės papratimus ir t. t.“ Tačiau tekstuose gausu ir pozityvistinių-racionaliųjų bruožų: Pietaris tikėjo progresu, mokslo ir technikos pažanga, tautos modernėjimu per apšvietą.
Pietaris parašė ne vieną tekstą apie istoriją. Galėtume manyti, kad jo romanas
Algimantas (pabaigtas 1902) yra nuoseklaus darbo tąsa, brandžiausias vaisius (nuo publicistikos pereita prie romano). Jo paties liudijimas: „... aš poeziją nors ir labai mėgstu, vienog mažiau, nei kaip kalbas ir vistoriją“ (laiške Basanavičiui). Tikėtina, kad Algimantą parašyti paskatino ir susidomėjimas Henriku Senkevičiumi – lenkų rašytoju, garsėjusiu savo istoriniais romanais. Apie tai Pietaris rašo ir laiške Jakštui: „Kaip paskaitai Senkevičių ir pamąstai apie kitus rašytojus, tai taip atrodo, jog geriau būtų, jeigu jie eitų ką kita daryti, o ne užsiimti rašymu.“ Gal dėl tokio kuklumo gyvas būdamas nepateikė Algimanto spaudai, nors šis buvo tarp autoriaus juodraščių.
Kartais manoma, kad iš tiesų
Algimantas nėra nei pats geriausias, nei pats vertingiausias Pietario kūrinys. Taip gali būti ir dėl to, jog jis nebuvo galutinai paruoštas spausdinti. Bet kokiu atveju tekstas vertingas ir vertintinas kaip pirmasis lietuviškas romanas (be to, pirmasis istorinis ir pirmasis nuotykių romanas).
Kūrinio veiksmas vyksta XIII a. pradžioje, Pietaris tekste yra tiksliau įvardijęs: nuo maždaug 1192 iki 1205 m. Alvydas Nikžentaitis mano, kad „pasirinktas laikotarpis ne atsitiktinis. Tai buvusių centrų Rytų Europoje ir Vidurio Europos rytiniame pakraštyje vis didesnio žlugimo ir naujų iškilimo laikotarpis“.
Algimante susiduriame su bundančiu lietuvių pasipriešinimu, čia ryškinamos kolektyviškumo, bendruomeniškumo idėjos.
Algimantas prasideda pasakojimu, kaip per antpuolį Kirsnos pilyje Volynės kunigaikščio Romano kariai nužudo kunigaikštį Tranaitį ir jo tėvą Mingailą, o mažametį sūnų Algimantą pagrobia. Kunigaikščio tarnas Basasis pasiryžta ieškoti vaiko, po dešimties metų randa jį Romano pilyje, pavadintą Danyla. Vėliau Danyla persivadina Ilgūnu ir bando grįžti į tėvynę, kelionėje įsimyli Danutą, o grįžęs ima ruoštis žygiui prieš Aršųjį dėl žemių atgavimo. Romane vaizduojamos jo kovos su priešais, vedybos su Danuta, jos pagrobimas ir atgavimas. Algimanto pabaiga džiugi: priešai miršta, o Algimantas užima atkurtos Viešosios Lietuvos valdovo sostą.
Romane aiški skirtis tarp savo ir svetimo, lietuvio ir nelietuvio (iš čia kyla ir gėrio–blogio opozicija). Lietuviškumas – gėrio, teisingumo sinonimas. Tai, kas sava, aukštinama egzaltuotai, pakylėtai. Dėl aiškios funkcijos (pademonstruoti skirtį tarp bloga ir gera) veikėjai romane yra ne visai individualizuojami. Jie atitinka tam tikrus kultūrinius tipus, iliustruoja skirtingų funkcijų istorijoje vykdytojus. Gerieji veikėjai – pagrindinis herojus Algimantas, jo tėvai Tranaičiai, pagalbininkas Basasis, ryšininkas Virpša ir kiti. Blogieji – Romanas, Aršusis su Aršiene, jų pagalbininkai Kostas, Semikas. Pagrindinis personažas Algimantas – teigiamas, sumanus, teisingas personažas. Jo oponentas Romanas, priešingai: neigiamas, be skrupulų besielgiantis su pavaldiniais, sukčiaujantis.
Neretai Pietariui priekaištaujama dėl
Algimanto nepatrauklumo, stiliaus nelygumų. Taip pat tam tikro tendencingumo: per daug akivaizdi gėrio ir blogio priešprieša, nuspėjami veikėjai. Turėtume galvoti, kad šis tekstas įspūdingesnis dėl kultūrinio, ne estetinio lygmens. Petras Bražėnas teigia: „Algimantas – ne tik V. Pietario, bet ir pačios epochos kūrinys, paminklas, pastatytas ties vienu iš staigių tautos istorinio kelio posūkių.“ Pietarį labiausiai domina lietuvių ir slavų konfliktas, Lietuvos valstybingumas.
Ne kartą bandyta užginčyti šio romano istoriškumą. Vis dėlto Pietaris naudojosi įvairiomis kronikomis (daugiausiai Bychovco), Naugardo, Pskovo, Hipatijaus metraščiais. Daug vietovardžių ir asmenvardžių turi realius prototipus: Voluinės kunigaikštystė romane – Volynė, tikras ir Voluinės kunigaikštis Romanas, nemažai faktų (pavyzdžiui, jo nužudymas) sutampa su istorine tiesa. Yra ir visai „tikrų“ herojų: Dausprungas, Vykintas, Sprudeika, Bulius. Algimantas nėra sukurtas pagal kurį nors vieną istorinį personažą, nors jo prototipas – Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio tėvas. Pagrindinio herojaus paveikslas sukonstruotas pasitelkus dokumentuose nurodytus ir kitų garsiųjų LDK kunigaikščių bruožus (Mindaugo, Kęstučio). Nemažai detalių romane yra literatūrinė išmonė, bet įvykių seka dažniausiai paremta istorijos duomenimis.
Neretai pažymima, kad Pietario romanui trūksta ne tik tikrų istorinių faktų, bet ir XIII a. epochos ženklų, nesukurta laikmečiui būdinga aplinka. Sakoma, kad Pietario tekstas mažai nutolsta nuo XIX a. pabaigos nuotaikų, tautinio budinimo, kraštutinio patriotizmo idėjų. Taigi veiksmo laiko nukėlimas į šlovingą Lietuvos istorinę praeitį, tautos ir valstybės formavimosi etapą veikiau yra būdas kelti tautinį orumą, pasitikėjimą. Kaip ir kiti to meto istorikai bei kultūros veikėjai, Pietaris bandė „atkurti“ istorinio tęstinumo jausmą, sustiprinti savigarbą. Taigi
Algimante nėra visai tiksliai vaizduojama viduramžių aplinka, nes autorius „praeitimi kalbėjo apie dabartį“. Algimantas veikiau yra ne istorinis, bet nuotykinis romanas, kurio veiksmas nukeliamas į XIII a. Lietuvą.
Be
Algimanto, Pietaris parašė dvi stambias apysakas: Keidošių Onutę (1899) ir Keliones (išspausdinta 1902–1903), apie dvidešimt memuarinių apybraižų, dramą Kova ties Žalgiriais (1906). Kita Pietario kūryba – publicistika, memuarai, apysakos, apsakymai, pasakų stilizacijos. 1905 m. pasirodė literatūrinių anekdotų ir stilizuotų pasakų ciklas vaikams Lapės gyvenimas ir mirtis. Visoje autoriaus prozoje gausu eklektiškumo, įvairovės. Romantinės idėjos derinamos su švietėjiškomis, grožinė kūryba su publicistika, liaudies kalbėjimo maniera su iš didaktinės literatūros perimtomis klišėmis. Audronė Žentelytė dėl tokio įvairumo ir veiklos bei tekstų spektro platumo Pietarį lygina su vėliau kūrusiu Juozu Tumu-Vaižgantu.
Keidošių Onutėje vaizduojamas atgimstantis lietuvių jaunimas, bandoma aukštinti „litvomanų“ mąstymą. Modernieji jaunuoliai – Onutė, Vincas, Kurpiūnas ir kiti studentai – seka tautos atgimimo idealais, bando skleisti atgimimo viltis savo aplinkoje. Kelionėse pasakojama apie dviejų brolių išvyką iš Lietuvos mozūrų link. Čia plėtojama ta pati savo ir svetimo priešprieša, vystoma Lietuvos istorijos linija. Pateikiami estetiškai paveikūs gamtos aprašymai, o „netikėtais kultūrinės atminties blyksniais ar gamtovaizdyje sutelkta kultūrine informacija Pietaris nusipelno lietuvių prozos novatoriaus vardo“ (Audronė Žentelytė).
Savo proza Pietaris iš kitų XIX a. Lietuvos literatų išsiskiria dėmesiu skirtingiems lietuvių tautinio charakterio bruožams, gamtai, istorijai. Tačiau jo tekstuose neretas ir tiesmukas didaktizmas, pamokymai, nurodymai. Kaip ir daugelis to meto veikėjų, Pietaris užsiiminėjo labai įvairiomis veiklomis, bandė „užkamšyti“ kultūros spragas, taip pat rašė ir gyvūnų bei augalų pavadinimų žodyną (liko neišleistas). Jis pagarsėjo įvairiomis utopinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu lietuvių tautą perkelti į kitą, ramesnę, pasaulio vietą arba sukurti lietuvišką povandeninį laivą, kuriuo būtų galima nugalėti rusus.

Aistė Kučinskienė



Vincas Pietaris. Algimantas.Audronė Žentelytė. Vincas Pietaris (1850-1902).Alvydas Nikžentaitis. Ar istorinis V. Pietario romanas ALGIMANTAS.Vincas Pietaris.

Ar žinote, kad...